Kas yra statę namus, dažniausiai skundžiasi sunkiu procesu ir „sukištais pinigais į namą“. Tai užtruko ilgiau nei tikėjosi ir kaip visada brangiau. Visi man žinomi atvejai baigėsi viršijamais biudžetais. Dažniausiai todėl, kad niekas neturėjo biudžeto – dėjo, kiek turėjo. Ir kas iš to gavosi?

Neseniai teko susidurti su realybe ir pradėti galvoti apie atsisveikinimą su savo pirmaisiais namais. Viskas turi savo galiojimo terminą.

Laikas, kai  kai išaugi nedidelį butą, kuriame gyveni, nieko naujo nebeinvestuoji ir jauti, kad siela ieško kur įsikurti. Tai tarsi jausmas, kai esi be tikrųjų namų ir visą rūpestį atiduodi naujai statomam namui. Tai buvo prieš 10 metų. Tada statėme savo pirmąjį namą – sodybą. Soduose, nedidelį namelį su pirtele, vasarų oazę, truputį už miesto. Tiek meilės ir svajonių įdėta. Kasdieniai apsilankymai, nuolatinis tvarkymas statybų aplinkos. Bet namų kūrimas, jaukumo ieškojimas ir nuolatinės svajos, kaip bus gražu, buvo didžiausia motyvacija. Ta meilė be išskaičiavimo ir pražudė investicijas.

Pirmaisiais metais buvome jauni, nepatyrę ir, žinoma, turėjome mažiau nei reikėjo. Spaudėme visur kur galėjome, džiaugėmės, kad statybininkai delsia su darbais, nes mokėti nelabai turime ką. Antraisiais metais – įrengimas. Pasitaisė finansinė padėtis ir lūkesčiai pakilo. Jau rinkomės tai ko norim, kas kokybiška ir per brangu, žiūrint iš investicinio taško perspektyvos. Yra vietos į kurias investuok kiek nori, vis vien nepakelsi vietos kainos. Juk kainos pagrindas yra vieta, vieta ir dar kartą vieta. Niekas nepirks sodo namelio už milijoną.

Privalu nustatyti vietos maksimalią galimą kainą ir neviršyti šios ribos. Niekada. Toks būtų protingas sprendimas. Nes supranti, kad nieko amžino nėra ir kažkada teks realizuoti, tai ką šiandien myli besąlygiškai. Bet jei vis vien norisi skirti daugiau, turi susitaikyti, kad neatgausi visų įdėtų lėšų.

Taip atsitiko ir mums. Nusipirkus gerą gyvenamą namą, kuris tenkino visų lietuviškų sezonų poreikius, sodybos duodama nauda sumenko. Viską gauname naujuose namuose: šalia esančio miško gaivą, pievelę, gėlynus, terasą, nuosavos žemės pojūtį ir, aišku, erdvius namus.

Iškilo klausimas, kokius poreikius tenkina sodyba, jei beveik visus metus stovi tuščia? Nuomoti? Jausmas toks lyg kiaulę į bažnyčią įsileisti. Niekas nesupras kaip tau brangus kiekvienas kampas, kiek dėmesio, meilės ir pinigų įdėta. Ne. Tai mano namai. Ir tada supranti, kad siela vis dar gyvena šiuose namuose.

Padarytos klaidos

Investicijos į sodybą buvo nepaskaičiuotos pagal esamos teritorijos rinkos kainą. Atgauti investuotus pinigus nerealu. Sunku atiduoti pusvelčiui, kai žinai, kiek visa tai kainavo. Tad kokios mūsų klaidos?

• Neturėjome supratimo iki galo ką statome – namą, ar vasarnamį, gyvensime nuolatos, ar tik lankysimės atsipūsti nuo miesto. Nežinojome kokiam laikotarpiui statome šiuos namus, kokie bus mūsų planuojami finansai ateityje ir kokio dydžio bus šeima.
• Neturėjome biudžeto kiek bus skiriama įdėjai realizuoti, kokia viršutinė riba. Neištirta rinka toje teritorijoje, nesidomėjome teritorijos plėtra ir prognozuojama verte po 10-20 metų.
• Nebuvo tikslaus konstrukcinio projekto ir pilnos sąmatos. Kiekvieną pasirinkimą vertinome atskirai – kiekviena smulkmė buvo svarbiausia ir geriausia, nes gi sau statai.
• Nesilaikėme finansinio plano. Nes jo tiesiog nebuvo. Atsiradus daugiau pinigų investavome daugiau nei vertėjo.

Viso to pasekmė – parduodant namus atsiradęs stiprus emocinis ryšys užgožia ekonominį mąstymą, stipriai padidina sklypo ir namo kainą, netgi renkamasi ar geriems žmonėms parduodama. Tikiesi, kad tai kas tau buvo idealus sprendimas, kitam taip pat bus puiku, tad skirtingas įsivaizdavimas ir namo vertinimas sukelia daug neadekvačių pokalbių tarp pirkėjų ir pardavėjų. Sodo sklypas, kurį tada pirkome, seniesiems šeimininkams buvo jų didžiausias turtas – mums gera vieta nuvertus mažutį namelį viską pakeisti pagal save. Kai ateina laikas atsisveikinti, suprantu buvusius šeimininkus, kaip svarbu kiekvienam jo namai. Taigi jei perkate sklypą ar namą, pajauskite empatiją, supratimą ir padėkite atsisveikinti. Tokiu atveju ir kaina grįš į rinkos ribas ir procesas bus malonesnis.

Situacijos gali būti įvairios. Paveldėjot senelės brangų sklypą, bet neturite atitinkamam namui pinigų? Pastatote mažą namelį, kurį greitai išaugate, bet namas per prastas naujam pirkėjui, nors vieta gera.

Perkate neįrengtą namą? Atrodo tiek nedaug liko ir jau bus viskas, bet visus numatytus pinigus suvalgo tokie dalykai, apie kuriuos net nesusimąstėte. O dar net nepradėjote galvoti apie baldus.

O gal nuperkate atrodytų idealų sklypą, bet komunikacijų atvedimas kainuoja daugiau nei pats sklypas? Visų šių situacijų pagrindinė klaida, kad mes perkame emocingai, vertiname patinka-nepatinka, gražu-negražu. Nei sąmatų, nei projektinių planų nebuvimas galiausiai apverčia visus procesus aukštyn kojom.

Naujų namų prisijaukinimas

Pirktas namas dažnai visu 100 proc. neatitinka mūsų poreikių. Iš pradžių norisi viską keisti, po to po truputį apsipranti ir jau nieko keisti nesinori, o kartais atrodo neefektyvu. Tačiau remontas pasikeitus naujiems šeimininkams ar praėjus 10-15 metų senuose namuose, labai gera praktika prisijaukinti namus. Kam to reikia?

Namus mes kuriame sau kaip ramybės poilsio oaze, kartais tai veiklos ir pomėgių realizacija, kartais tai savęs atradimo vieta. Jei nepajusime jausmo, kad esame savo namuose, vis dažniau norėsime iš jų ištrūkti. Aš turiu mažytį testą – jei gera būti namuose, kai visą savaitgalį lyja lietus, vadinasi, tai namai, kuriuose noriu gyventi. Kartais tai nebūtinai turi būti persikraustymas, gal reikalingas remontas ar tiesiog namuose jaukių veiklos kampelių sukūrimas. Negali namai būti tik valgymo, miegojimo patalpos. Laisvalaikis namie taip pat  labai svarbi namų funkcija. Ypač aktualu, kai turime vaikų ir bet koks pajudėjimas kažkur toliau ir nemažai kainuos ir dar laukto poilsio neatneš.

Tačiau kaip vėl nepaslysti tose pačiose vietose? Naujų namų įrengimas turi būti išmanus. Niekas nenori tokiuose pačiuose namuose gyventi visą gyvenimą. Nusidėvės, nusibos tikrai norėsis keiti. Vadinasi atnaujinimas turi kainuoti tiek, kad nekeltų problemų ir džiugintų bent 10 metų. Prisipirkus nekokybiškų daiktų – po 2-3 metų jau erzins nudilę kampai ir norėsis keisti, bet tai papildomi pinigai ir rūpesčiai. Tačiau jei nepagailėjome nemažos sumos brangiam madingam daiktui, gali būti kad jau po 10 metų jis bus labai nemadingas, o prisiminimas kiek tai kainavo dar vis kankins ir vers pasilikti. Subalansuoti sąmatą ir poreikius, suprasti kiek kiekvienas daiktas ar įrengimas turi tarnauti  – išmanaus planavimo pagrindas. Net prabangiausios technologijos tokiame sparčiame pasaulyje po 10 metų atrodo nebeefektyvios, tad pusiausvyros ieškojimas planuojant gali išgelbėti nuo bereikalingų rūpesčių ir emocinių sprendimų.

Parduoti senus namus, pirkti ar statyti naujus, atnaujinti interjerą, taisyti ar keisti sugedusius prietaisus, pasilikti ar atiduoti, kiek skirti pinigų ir iš kur jų gauti? Nieko nėra amžino. Reikės kažkada atsisveikinti. Tad ar būsime suplanavę, ką atėjus laikui ketiname daryti?